Sonntag, 11. November 2007

Pasiskaitymui rudens vakarą...




PASISKAITYMAI VAKARUI IR NETIK -
Jūsų atsiųstos eilės...

Vysta tavo dovanota roze...
Gesta zvake, vejo paliesta,
Musu meile laikina kaip grozis...
ir gaila man, nes neturiu taves.

Pameni, kai buvom dviese?
Svajojom buti amzinai kartu...
Kaip laikem balto vyno taure
uz musu meile- As ir Tu...

Ilgai dar vyliaus,kad sugrisi,
bet vilti sia sugriovei tu.
Juk mes tada dar nezinojom,
kad niekada nebusime kartu...

**********

Neskaties uz rudens lietiem,
Pārvērt tos par saviem priekiem,
Katrā lāsē lai ir smaids,
Tā kā maigais saules glāsts.
Smaidi draugam,tuvam,tālam,
Smaidi pat ja asras līst,
Jo caur smaidu kļūsi tīrs!
Jaukas,brīnišķīgas,veiksmīgas brīvdienas Tev,
taviem tuvajiem,mīļajiem!Vēlu Laimi!!!

**********

Nedaug Tu vietos uzimi,
Maza, liekna, skaidri.
Daugiau tu oro isstumi
Negu pati sveri.

Visi aplinkui stebisi,
Ziuredami i mus:
Ne moteri, o debesi
Vedziojasi zmogus!

Gal Tu jau nebeatmeni,
O as nepamirsau,
Kad meile Tau kaip akmeni
Ant kaklo pririsau.

Tave laikau del visa ko
Uz rankos.Man baisu-
Paleisiu ir pradingsi Tu
Kazkur uz debesu.

**********

Nuglostysiu Tavo akis
savo ilgesiu
Tarsi rūku…
Gal pajusi...
Aš tik žmogus...
Nors kartais
Kuriu pasakas,
O Tu - jose gyveni

**********

Spalis parke ant suoliuko
lietum pravirks uz mus abu.
Uz musu meile, ta, kur zuvo-
kaip gaila, nesame dabar kartu!

Zinau, kad tu mane mylejai.
Skaudu- neatsakiau tau tuo paciu.
Sirdy ledinej gaudzia vejai,
tad nesupyk, tave as palieku...

Ir nesuprast to jausmo tam,
kuris ne karto nemylejo.
Taip, nesuprast to jausmo man!
Tu del manes per daug kentejai...

Todel iseisiu tyliai paslaptim,
lediniais pirstais aistra nuslopinus.
Nors spalis verks ir lapai kris,
bet as salta- jau niekas negraudina...

**********

Šiandien šoksiu ant debesų
Saulės šokį, kol vėjai būriais
Mano sielą į dangų išpūs
Sidabriniais pūkų kamuoliais
Prieš užmingant sudės į rankas
Upės smėlį, žoles ir žuvis..
Mano norus, mintis ir dienas
Lyg netyčia Rytys išpustys
Atsiremsiu į langus dangaus
Akimis, miglomis, žvaigždėmis...
Mano sielą jų tinklas pagaus,
Išsineš pro pravertas duris
Ar ieškosi manęs?

**********

Kazkada meile nebetiket prasei,
Kazkada sakei,kad liksim tik draugais...
Kazkada svajones manas pakeist bandei
Ir asaras nusluostyt bergzdziai...
Sakei pasauly yra gerio,bet as tuo netikejau...
Sakei,kad laime tik trumpam pradingo,taciau man tai nepadejo...
Meluoti tau galejau,kad gyvenimas vel prasviesejo,
Bet upes tekme ne kiek nesumazejo...
Ji nese ta pacia siela...
Su prakeikta,iskankinta meile ir mirusiom svajonem...
Ta pacia minti,kuria dabar jau zudau menesienos karteliu...
Bet ne karto,maziausio kartelio ant taves nepykau,tik mylejau...
Ne karta taves nekesti bandziau,bet matyt nesugebejau...
Juk sakiau,kad as ne be ta...
Bet matyt kazkas vis dar taip pat sirdyje...
Juk sakiau,kad visa tai ne be taip...
Bet matyt tik save apgaudinet bandau...


**********

Tada su meile ir šiluma kviesdavau tave. Ateidavai. Nusipurtydavai sniegą. Pirštines ir šaliką pasidėdavai šalia. Taip nedrąsiai. Nuleisdavau akis ir vaidindavau, kad man nepatinki. Apgaudinėdavau save, kad tokių kaip tu – begalė kvadratu ir dar su trupučiu.

Karšta arbata tirpino per šitiek laiko į nežinia ką pavirtusią tavąją širdį. Ji šilo nuo arbatos. Sužydėjo, nes dažnai šypsodavausi. Galiausiai užliepsnojo Meile man. Didžiule, bekraštiška Meile. Ilgai degė.

Ir perdegė. Vienai širdžiai.

(Ką aš čia dabar. Jau daug kartų prižadėjau sau apie tai nebegalvoti. Velniai juos... tuos pažadus, tas širdis.)

Klausyk, kolega, sakau, gal jau tikrai laikas? Su rakštimis susitvarkysiu pati. Tu tik pasiimk šaknis! Tas kelmas mano širdy taip ir liko. Kam man jis? Šakas jau prieš metus kirtai. Ir visas sėkmingai nukirtai. O kas pasiims šaknis, a? Nepagalvojai, kad man jos gali trukdyti? Kelmas kaip kelmas, įsibėgėjus nuspirčiau, bet šaknys juk liks. O kas man iš jų? Nudžiūvusios, ūglių tikrai nebus. O kitam želmeniui vietos nėra. Tos šaknys.

(Velniai juos... tuos pažadus, širdis, šaknis.)


**********

Krentančios žvaigždės užkloja tavo akis…
Šviesą nustelbusi liejas laisvai tamsa…
Ieško tavęs amžinybėje mano tylus ilgesys…
Laša ant mano delno tavo tyla…
Atsiveria vaizdas Pasaulio,
Dar vieno gyvenimo krašto
Atsispiriam,
Vėjas pagauna,
Ir vėl išsiliejam iš taško
Į viską,
Kas dar nepatirta
Lyg vandenį – patirtis geriam,
Kol išgeriam, kas buvo skirta
Ir vėl į nežinoma neriam
Taip sukas gyvenimų ratas,
Lyg vynuogių šakos, spiralė
Vėl taškas – gyvenimas – taškas.
Ir visgi – paauge laiptelį


Keine Kommentare: