Mittwoch, 3. Oktober 2007

Atėjimas pasaulin


Kūdikis vardynose buvo laikomas ant rankų: berniuką laiko vardatėvis, mergaitę - vardamotė. Naujagimis puošiamas baltai. Apeigose, be tėvų, paprastai dalyvaudavo naujagimio seneliai, giminės, tėvų darbo draugai ir svečiai. Vardatėviai vaišindavo vaikus saldainiais. Dauguma tėvų vaiko gimimą užregistruodavo be didelių vardynų apeigų. Slapčia su kūmais nusinešdavo naujagimį į bažnyčią ir pakrikštydavo.
Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.
Gamta taip yra sutvarkiusi, kad kiekvienas žmogus trokšta palikti savo įpėdinį, kuris tęstų jo giminę, rūpintųsi tais pačiais darbais. Nevaisingumas šeimoje buvo laikomas didele nelaime. Į bevaikę moterį žmonės žiūrėdavo labai nepalankiai. Skaudžiausi jai metami žodžiai buvo “tu bevaikė”.
Nuo senų senovės tokioje šeimoje visa kaltė buvo verčiama moteriai. Niekada žmonės negalvojo, kad dėl nevaisingumo gali būti kaltas vyras, todėl gydydavosi tik moterys: gerdavo įvairius žolių nuovirus, burdavo, kalbėdavo maldas ir aukodavo aukas. Šeimos, kurios turėjo daug vaik, taip pat būdavo nepatenkintos. Neturtingoms šeimoms tai buvo bėda, nes jos sunkiai pajėgė išmaitinti didelį vaikų būrį. Pasitaikydavo šeimų, turinčių 18-20 ir daugiau vaikų. Moterys, kurios nenorėjo turėti daugiau vaikų, pastojusios stengdavosi sunkiai dirbti, kad nutrauktų nėštumą, gerdavo įvairių žolių nuovirus. Bet stipriam ir vargo užgrūdintam organizmui retai kada tai padėdavo.
Nutraukti nėštumą moterys stengdavosi retai, nes žmonės buvo įsitikinę, kad taip daryti yra nuodėmė: vaikai yra Dievo dovana ir juos reikia nesiskundžiant visus priimti. Priežodis sako: “Dievas davė dantis, duos ir duonos”.
Kadangi nuo patriarchalinių laikų vyrai buvo laikomi vertingesni už moteris, kiekviena šeima troško turėti daugiau berniukų negu mergaičių. Ypač norėdavo, kad pirmasis būtų sūnus, nes jis turėjo būti tėvo įpėdinis ir paveldėtojas. Jei moteris pirmąją pagimdydavo mergaitę, neretai kentėdavo skaudžius vyro ir jo giminių priekaištus. Dažnai nuo to priklausydavo tolesnis vyro ir žmonos sugyvenimas.
Vyras imdavosi visokių burtų, kad tik gimtų sūnus - dažniausiai eidavo gukti su batais ir kepure. Nėštumo metu bandydavo spėti, kas gims. Būdavo sakoma: jei nėščios veidas dėmėtas, gimsianti duktė, o jei skaistus - sūnus.
Nėščia moteris buvo labai gerbiama. Vengdavo su ja bartis, pyktis, ginčytis, nes visa tai esą neigiamai atsiliepsią būsimajam kūdikiui. Nėštumo metu moteris laikydavosi visokių draudimų, tariamai turėjusių laiduoti gražią būsimo vaiko išvaizdą, gerą būdą ir laimingą gyvenimą. Negalima per nėščios galvą mesti, nes vaikas gimsiąs su apsisukusia aplink kaklą virkštele. Nėščiai pamačius gaisrą, buvo draudžiama ranka prisiliesti prie savo kūno, nes toje vietoje ant vaiko kūno būsianti raudona dėmė. Nėščia moteris neturėjo būti godi, nes naujagimis būsiąs daug trokštantis. Jai buvo dtraudžiama tyčiotis iš nesveikų, invalidų, tikint, kad nuo to galįs gimti nesveikas vaikas. Nėščiai buvo draudžiama valgyti sūrius ar rūgščius valgius, nes vaikas gimsiąs labai piktas. Nėščios moterys dirbo visus darbus: pjaudavo rugius, grėbdavo šieną, kuldavo, ruošdavosi apie namus, verpdavo, ausdavo ir t.t. Tinginiauti buvo vengiama, tikin, kad, būsimasis žmogus galįs apsigimti tinginiu.
Vyras ir kiti šeimos nariai rūpinosi, kad nėščioji lengviau dirbtų, geriau pavalgytų, nes tai reikalinga jos nešiojamam kūdikiui.
Visi tie tikėjimai yra paremti analogijos dėsniu: kiekvienos nėščiosios veiksmas ar elgesys sukeliąs atitinkamus reiškinius naujagimyje, t. y. būsimajame žmoguje. Šiuose tikėjimuose glūdi racionalus pastebėjimas, kad nėščios psichinė būklė persiduoda naujagimiui.
Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė-pribuvėja, turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Bobutė ateidavo prieš pat gimdymą ir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo ligonei, prižiūrėdavo vaiką, prausdavo, vystydavo.
Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutė ir gimdyvės vyras. Kitų ypač vaikų į gryčią neįleisdavo. Netyčia užėjusiam buvo paaiškinama, kas dedasi namuose, ir tas neidavo.
Senovėje moteris gimdydavo pirtyje ir ten atlidavo gimdymo apeigas, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas.
Pirtyse buvo atliekamos kai kurios krikštynų apeigos. Pasak M. Pretorijaus, per krikštynas gimdytoja su pribuvėja ir artima drauge eidavo į pirtį, melsdavosi ir dėkodavo deivei, kad leido sėkmingai pagimdyti.
Po to valgydavo vištieną su duona, užsigerdamos alumi. Likusią vištieną su kaulais ir duona gimdyvės draugė užkasdavo pirtyje į žemę.
Kokių nors vaistų ar įrankių prie gimdymo pribuvėja neturėjo, išskyrus žirkles ar peilį, kuriuo nupjaudavo virkštelę.
Naujagimį maudydavo medinėje geldoje, galvutę aprišdavo sakrute, kad būtų lygi ir graži, neatsikišusios ausys. Jei būdavo kreivos kūdikio kojytės, jas subintuodavo. Paskiau kūdikį suvystydavo į drobinius vystyklus ir paguldydavo ant pagalvės lovoje.
Vaikams sakydavo, kad sesutę ar broliuką bobutė sugavusi, semdama upėje vandeny, arba vaiką atnešęs gandras.
Pirmosios naujagimių apeigos buvo atliekamos prie židinio. Dalis tų apeigų išliko dar XIX a. pabaigoje. Beniakonių apylinkėse, gimus berniukui, užkasdavo gyvą gaidį, o mergaitei, - vištą. Tai buvo auka žemėje gyvenusiems proseniams, namų dievams ir deivei Žemynėlei. Kadangi tikėta, jog, degant židiniui, žmogus esąs saugus nuo visokių blogybių, pradėta žiūrėti, kad jis neužgestų tuo metu, kai gimsta kūdikis.
Senovėje žmonės, nesuprasdami tikrųjų dažno vaikų mirimo priežasčių, stengėsi aiškinti esą naujagimiui gresančios įvairios piktybės iš demonų, dvasių. Jas nukreipti galinti tik židinio ugnis. Išnykus iš trobos vidurio židiniui, prie naujagimio pradėta deginti nuolatinę šviesą (balaną, žvakę, žiburį), kol kūdikiui bus suteiktas vardas.
Dzūkijoje dar XX a. pradžioje iki naujagimį krikštijant prie jo buvo atliekamas vadinamsis “žibinimas”. Kai tik saulė nusileisdavo, tuoj uždegdavo šviesą ir degindavo ją per visą naktį. Senu papročiu susirinkdavo viso kaimo merginos ir paauglės mergaitės jos augoti, kad laumės vaiko nepavogtų.
Apie Švenčionis, gimus vaikui ir jį pirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Po to ją užgesintą laikydavo padėtą lopšyje, kol vaikas pradėdavo vaikščioti. Ta žvakė turėjusi vaiką saugoti nuo įvairių blogybių.
Laikas nuo kūdikio gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Praėjus kelioms dienoms po kūdikio gimimo, tėvas pasiimdavo duonos, druskos, degtinės ir eidavo pranešti kaimynams apie kūdikio gimimą. Tada ištekėjusios moterys (artimos kaimynės, giminaitės) eidavo lankyti gimdyvės.
Tie papročiai buvo vadinami palankynomis, patakais, patekylais.
Lankytojos nešdavo kūdikiui dovanų ir maisto: tradicinės kiaušinienės, iškeptos moliniame dubenyje ar puode iš 20-25 kiaušinių, sūrio, blynų ar duonos.
Jei gryčion, kurioje yra naujagimis, netyčia užeidavo svetimas vyras, pribuvėja arba kitos moterys pačiupdavo jo kepurę: ją reikėdavo išsipirkti. Susirinkusios moterys ne tik vaišindavosi, bet ir šokdavo, dainuodavo, trepsėdavo.
Po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas pasisavinąs kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, bet ir jo tėvų artimais žmonėmis.
Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką dar XVII a. drausdavo katalikų bažnyčia. Valkininkų apylinkėse dar XX a. pradžioje kūma, atvykusi į krikštynas su dovanomis, sėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja ir, paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant nasujagimį į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir po to pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namo slenksčio ir kirviu nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidį išskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir taip laikydavo, kol grįždavo kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodami pro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiu gyvenančios vėlės nekeršytų ir vaikas nemirtų. O kad jų nesusitiktų, naujagimį išnešdavo pro langą.
Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbe būti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą: tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokių vandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas.
Tų apeigų metu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Tai rodo, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo, maudydami vandenyje.Tokio krikštijimo apeigų pėdsakai yra kūdikio prausimas, vežant krikštyti į bažnyčią. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai, burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe.
Pavyzdžiui, Dzūkijoje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t.
Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiais dievais. Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant. Grįžusius pasitikdavo tėvai, pribuvėja ir svečiai su duona ir druska.
Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta kiaušininė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., o po to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo apling ugniavietę ir po visą ūkį, kad būtų geras šeimininkas. Tai prosenovinis paprotys, pagal kurį kūdikis priimamas į bendruomenę.
Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Visi pasilinksminimai buvo kupini magijos, komizmo, mat, tikėta, kad taip bus užtikrintas sėkmingas kūdikio gyvenimas. Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiaisiais skarmalais ir dainuodavo humoristines dainas, kartais vežamąją išversdavo į griovį. Po apeigų pribuvėja vežančiuosius vaišindavo.
Vėliau, kapitalizmo laikais iškilmingas krikštynas keldavo tik turtingieji arba vidutiniai valstiečiai. Neturtingieji dažniausiai vaikus krikštydavo jau be apeigų ir vaišių. Augindami vaiką, tėvai rūpindavosi, kad jis būtų sveikas ir sotus. Lopšį vaiko tėvas nupindavo iš karnų, lazdyno plėšų arba sukaldavo iš lentų. Jį pakabindavo ant lingės palubėje, priklodavo šieno ar vikrščių, padėdavo pagalvėlį. Vaiką supdavo, kai migdydavo arba kai jis verkdavo.
XX a. ėmė plisti pirmiausia namų darbo, vėliau ir fabrikiniai vežimėliai. Vaiką iki dvejų metų motina maitindavo krūtimi. Pradėdavo maitinti nuo dešinės krūties, kad užaugęs vaikas nabūtų kairys. Maitinimo laikas nebuvo nustatytas: kai kūdikis užsigeisdavo valgyti ir pradėdavo verkti, tada jį ir maitindavo. Vaiko maitinimą stengdavosi nutraukti, paukščiams išskridus, kai prasidėdavo tuščias laikas. Tada vaikas nebūsiąs lakus. Duodavo vaikui “čiulptuką”: į švarią skepetėlę įrištos sukramtytos bulkutės, riestainio ar duonos su cukrumi. Paprastai vaikų maistas mažai skirdavosi nuo suaugusiųjų.
Gydydavo moterys, rūkydamos arba girdydamos tam tikromis žolelėmis. Augančius vaikus prižiūrėdavo motinos, senelės arba vyresni vaiaki. Per darbymetį moterys vaikus nešdavosi į laukus. Drabužius, dažniausiai drobinius, siūdavo pačios motinos. Jie buvo nesudėtingi, vienodi abiejų lyčių vaikams: kepurėlė (koptūrėlis) ir marškinukai. Kai vaikas pradėdavo stovėti, jam padarydavo medinę stovynę. Įstatydavo į jį vaiką, paduodavo kokių nors žaislikų ir palikdavo. Kartais leisdavo pašliaužioti po aslą, kad jis išsitepdavo, į tai nekreipdavo daug dėmesio. Žaisliukus tėvai padarydavo patys. Tai būdavo vežimėliai, žirgeliai, mergaitėms - skudurinės lėlytės. Maždaug 3-5 metų vaikų jau stropiau nebežiūrėdavo. Vasarą palikdavo darželyje prie namų, o žiemą ar rudenį - gryčioje. Jeigu reikėdavo vaikus palikti be priežiūros, juos virvele per pusiaują pririšdavo prie stalo kojos. Nuo septynerių metų vaikai pradėdavo ganyti žasis, taip pat bandą ir kiaules.
Tarybų valdžios metais pasikeitė požiūris į gimimą, o apeigos buvo visai ignoruojamos. Buvo įvesta civilinė metrikacija, kūdikio gimimas registruojamas gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos skyriuose. Apie vaiko gimimą turėjo būti pranešta ne vėliau kaip per mėnesį nuo gimimo dienos. Registruojant gimimą reikėjo krūvos popierių: tai gimdymo namų pažyma, patvirtinanti gimimo faktą ir laiką, tėvų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, tėvų santuokos liudijimas arba tėvystės nustatymo dokumentas. Tėvams, atvykusiems į civilinės metrikacijos įstaigą, buvo paaiškinama kaip pasiruošti vardynoms (ne krikštynoms), kokius drabužėlius įtaisyti, kaip parinkti vardą ir pan. Buvo paskiriama vardynų diena. Atvykusius vardynų dalyvius pasitikdavo budintysis, kuris ir nuvesdavo į apeigų kambarį. Čia už stalo stovėdavo vietinės Liaudies deputatų tarybos deputatas, kuris ir atlikdavo vardynų apeigas: remdamasis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu, pagal tėvų norą suteikdavo naujagimiui vardą. Kūdikis vardynose buvo laikomas ant rankų: berniuką laiko vardatėvis, mergaitę - vardamotė. Naujagimis puošiamas baltai. Apeigose, be tėvų, paprastai dalyvaudavo naujagimio seneliai, giminės, tėvų darbo draugai ir svečiai. Vardatėviai vaišindavo vaikus saldainiais. Dauguma tėvų vaiko gimimą užregistruodavo be didelių vardynų apeigų. Slapčia su kūmais nusinešdavo naujagimį į bažnyčią ir pakrikštydavo.
Atkūrus nepriklausomybę atgyja senieji papročiai ir apeigos. Simbolinę reikšmę įgyja gandras, kuris liaudies įvaizdžiuose siejamas su šeimos laime. Čia jis vaizduojamas su vaiko lopšiu snape. Šiandien kuriamos naujos tradicijos, laikantis pažangių, per ilgus šimtmečius susiformavusių liaudies tradicijų.

Keine Kommentare: