Donnerstag, 17. Mai 2007

Meile pries mirti....


Jurga Ivanauskaite- "Laiskas zmonijai"

Mano likimas megsta pokstus ir paradoksus.
Pokstauti jam ypac patinka gruodzio menesi. Pernai, gruodzio 12-aja, jau iskritus pirmajam sniegui,lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofejais: ryte suzinojau, kad sergu velyvos stadijos itin piktybiska sarkoma, o vakarop man pranese, kad gavau Nacionaline premija. Tasyk priejau prie lango, pro asaru migla pazvelgiau i juoda, pasibaisetinai abejinga dangu ir pagrumojau ten aukstybese sedintiems Nezinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo uz atsitiktinumu, sutapimu ir neisvengiamybes virvuciu.
Pasnabzdomis isreziau, nors mieliau buciau isrekusi: *Sitaip nezaidziama!" Jokio atsako, zinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikes gyventi.
Butent gyventi, o ne mirti, kad ir ka bylotu rustus, dievu funkcijas prisiemusiu onkologu konsiliumai.
Siemet gruodis ir vel pateike dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikaliu menesiu, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metu Moterimi.
Visada buvau fanatiska darboholike, nei dienos negaledavau istverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pacios ideju, kurioms ágyvendinti reiketø bent penkiasdesimties klonuotu mano antrininkiu. Taciau butent 2006-aisiais as nieko neveikiau ir nicnieko nenuveikiau. Tik varciausi ávairiu ligoniniu lovose ir buvau vartoma ant operaciniu stalu net dviejose salyse: Lietuvoje ir Svedijoje.
Uz mano gyvybe, uz ilgesne gyvenimo trukme ir kiek imanoma geresne jo kokybe kovojo daugybe zmoniu. Pries juos zemai lenkiu galva.
Kiekviena is nebuties isplesta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laika mums dalija Dievas.
Jei ka siemet ir nuveikiau, tai ismokau elgtis su laiku. Kuo maziau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti i kiekviena valanda, minute. Laiko kiekybe ir laiko kokybe yra du visiskai skirtingi dalykai. Akimirka gali buti ilgesne ir puikesne uz simtmeti.
Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryciø dovanotas gyvenimas, per kuri patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol iveikta,isbaigta ir uzbaigta 44-eriu metu perioda.
*Magarycios" * zodis, ataidejes is mano vaikystes, kai mudvi su senele slampinsdavom po Palangos turgu, o snekios zemaiciuojancios motereles ant lygiai nusistovejusiu svarstykliu pridedavo dar viena obuoli, kelias braskes ar prie puslitrio agrastu, subertu i laikrastini piltuveli, svysteledavo papildomà ziupsni.
Magarycios isireze net ir mano delne: prie netiketai sutrumpejusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mazyte uodegele. Uz jos dabar ir laikausi, kaip uz voratinklio, kaip skestantis siaudo.
Siame gyvenime po gyvenimo man teko is naujo mokytis vaikscioti beveik suparalyziuota koja ir kvepuoti puse plauciu. Kudikiskai plika galva sildau vaikiskomis kepuraitemis. Chemoterapija tapo savotiska iniciacija juk plikai nuskutamos tos, kurios isventinamos i deives Nut zyniu luoma arba tampa budistu vienuolemis, taigi pradeda nauja, aukstesni buties etapa. Niekur nemaciau tiek graziu moteru, kaip kad palatose, kuriose lasinami nuodu sinonimu tape vaistai. Glotnus it kristolo rutulys pakausis paryskina kasdienybes aptrintus veido bruozus ir nutraukia rutinos syda nuo akiu sielos veidrodziu. Nesuprantu, kodel kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis astraus grozio.
Esu isitikinusi, kadgarbingo Metu Moters titulo nusipelne bet kuri veziu serganti mano pakeleive, sutikta Santariskiu kliniku orbitoje. Jos visos su sventu Jeanne'os d'Arc ryztu grumesi uz buti.Tikiu, kad Regina, it koks maistaujantis angelas metusi issuki siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai zadejusiai diagnozei, dabar vaikstineja savo namu sode prie Cikagos, stebi paukscius, atskrendancius i 31 lesyklele ir seria simpatinguosius mangustus. Regina ne uz ka nesutiko mirti, kai, pasak jos pacios, pagaliau sutiko mylinti ir mylima vyra, kai po daugybes sunkiu, savizudisku metu pajuto svaigu gyvenimo skoni ir salduma.
Taciau ne tik didziosios pergales vertos apdovanojimu. Visada prisiminsiu ir ponia Roze, kuri pasiryzo numirti graziai, taip, kad artimieji jos isejima priimtu lyg didzia Pamoka, o kada nors, stojus ju paciu atsisveikinimo valandai, galetu susnibzdeti kaip sv. Pranciskus: *Mano Sese, Mirtie..."
Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos pilieciai baugsciai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatsaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopsciau slepiama, tarsi butu gedinga. Nemazai ligoniu gedijasi net savo ligos * jei susirgai veziu, tampi tarsi pazymetas geltona zvaigzde ir atsiduri sveikuju pasaulio uzribyje.
Musu visuomeneje dar labai gaji nuomone, kad sunkus ligonis privalo zinoti savo vieta:palata, tvanku merdeti pritaikyta kambareli ar urva, i koki traukiasi dvesti suzeistas zveris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei veziu pazymetasis drista islisti i viesuma, sakytum, ant jo kaktos sviestu ryskus it Coca-Colos" reklama uzrasas: *Memento mori." Atmink, kad mirsi.
Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, salia vezininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga butu uzkreciama. Apie vezi tebesklando daugybe mitu ir prietaru, jis tebera apgaubtas baimes ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, isskyrus AIDS. Iki siol atkakliai tikima, kad onkologiniai susirgimai nepagydomi. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimejimais pagrista medicina bejege, kad vezi verciau gydyti kaip viduramziais: delemis, slapimu, musmiriu, rupuziu ir koriu kandziu trauktinemis arba burokeliu sulciu klizmomis.
Neseniai sulaukiau laisko,kuriame rasoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikraji tikejima, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau *mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". I tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikejimas yra tvirtesnis nei kada nors anksicau, kad kritiniais siu baisiu ir graziu metu momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietima, bet ir jo glebio stiprybe. Juk net itin skeptiskas onkologas patvirtins, kad, gydant vezi, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra treciasis veiksnys.
Nenorintieji gali jo neivardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto varda, na, o tikintieji ta lemiama jega vadina Dievu. Visiems gerai zinoma pasakele, kad onkologines ligos priezastys neva karmines, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu ietikruju taip butu, nereiketu kalejimu, nes visi zmogzudziai, kankintojai, vagys ismirtu nuo leukemijos ar sarkomos.
Naujajame Testamente ne karto neuzsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis zmones baudzia arba taip jiems kerstauja (girdejau nuomone, kad man sitaip *atkersyta" uz keliones i Himalajus ir domejimasi budizmu). Jezus Kristus beveik visose evangeliju istorijose gydo ligonius, o labiausiai ikvepiantys jo pamokslai skirti paliegeliams, nelaimeliams, mazuteliams...
Apie liga, kaip bausme, labai megsta kalbeti visokio plauko ekstrasensai,bioenergetikai, sarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nezemiskomis civilizacijomis, jie uz kosminius pinigus siulo savo slykscias *panacejas" vilti praradusiems ligoniams ir ju artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai zongliruojancius madingais zodelyciais *cakra", *aura", *prana", *ajurveda", *Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudziamojon atsakomyben, o kai kuriuos as isakyciau net susaudyti be teismo.
Sako, kad sergantis zmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visu ku tik cia isvardytu menkystu. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos edamas zmogus galigyventi pilnakrauji, turininga yvenima.
Kartais serganciojo egzistencija tampa gal net vertesne uz iprasta sveikojo rutina, nes staiga atsirades suvokimas, kad kiekviena diena yra didziausia dovana, kokia tik imanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybe nereiksmingu smulkmenu, kvailu isitikinimu ir beprasmiu isipareigojimu.
Butis ima svyteti, neretai spinduliuoja ir jos seimininkas, nors gal tik jisir dar keli artimieji zino masta tos kancios, kuria mokama uz sia ypatinga sviesa. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tisau lovoje galvodama apie ikapes, bet turiu daugybe darbu, pramogu ir ateities planu.
Kita vertus, sergantis dar nereiskia niekam tikes. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neisileisti i savo siela. Tada stebuklingas galias parodys ir kunas. As pati apstulbstu stebedama, kaip jis uz mane grumiasi, kaip uzgydo zaizdas po sunkiausiu operaciju, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizines detales, pamazu prisitaikyciau vel gyventi taip, kaip man patinka.
Paradoksalu, bet butent dabar is tikruju pamilau savo kuna, nors anksciau turejau aibe kompleksu, o kartais tiesiog nekenciau savo atspindzio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nunai egzistuojancias grozio teorijastureciau savo noru pasitraukti i siukslyna) tapau pati sau grazi. Net pamegau fotografuotis, kaitalioti ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute couture" drabuziais.
Sitaip stengiuosi atsidekoti savo kantriajam, darbsciajam ir vis dar man labai istikimam kunui. Jau girdziu, kaip dvasingieji teisuoliai saukia, kad mirstant reikia rupintis savo siela. Taciau ir kunas man yra duotas Dievo.
Butent dabar ismokau save myleti ir patikejau, kad galiu buti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neigali, neretai * bejege, su daugybe randu, zaizdu ir netgi su veziu. Uz tai, kad isdrisau i save isileisti meile, esu be galo dekinga visiems tiems drasiems zmonems, kurie nebijojo su manimi, sergancia, buti, man padejo, mane palaike, gelbejo, globojo, guode, stiprino, linksmino, dziugino, juokino, kurie mano gyvenima dare ir tebedaro nuostabu. Aciu, aciu, aciu!"

Jurga
(In Memorian Jurgai Ivanauskaitei: http://www.alfa.lt/straipsnis/124714
Tvirtoji Jurga: http://www.alfa.lt/straipsnis/124659



Keine Kommentare: